
Šiek tiek istorijos. Šiek tiek praeities nuo tos pradžios,
kai gimė idėja, iki tos pradžios, kai gimė pirmieji darbai.
Dienos buvo gražios. Dviratininkai pradėjo kritiškai būriuotis
į mases, CandyCactus organizuodavo pokalbius socialinėmis temomis,
kino mėgėjų salėje ketvirtadieniais galėdavai nemokamai pažiūrėti
įdomių filmų, rytais arklio takeliuose mokytis kovos menų,
breikeriai eidavo šokti katedros aikštėje, keliautojai organizuodavo
žygius su palapinėmis ir begalės kitų veiksmo akimirkų.
Problema buvo medžioklė. Medžioklė visos kažkur plūduriuojančios
informacijos apie įdomius įvykius ir apie visus žmones,
kurie juos organizuoja. Medžioti turėjo ir organizatoriai,
norintys burti bendruomenes aplink savo iniciatyvas.
Laimingieji naudojo elektroninius paštus ir tuos mažus
nešiojamus telefonus, dar laimingesni įgudo klijuoti pranešimus
ant gatvių sienų. Komunikacija virė, tačiau norėjosi vieno įrankio,
kuris padėtų sužinoti apie visus šiuos toosčius ir kuris padėtų
pritraukti reikiamus žmones. Norėjosi įvykių turgaus,
kur galėtum pasiūlyti savo ir rasti kitų.
Gimė pirmoji mintis apie toostį.
Deja toosčio įgyvendinimo pradžia buvo atidėta maždaug metams.
Visų pirma, savo laiką ir energiją atėmė VU diplomo sudeginimas,
visų antra, kelionė dviračiu į Siriją. Abu šie dalykai turėjo įvykti prieš toostį.
Tam, kad galėtum atsiduoti visa energija ir koncentracija
idėjos įgyvendinimui, reikia tam tikra prasme užmušti
visus kitus dalykus, tarp kurių blaškaisi. Tie du įvykiai
ir buvo žudikai. Jie suvalgė jausmą, kad kažko nereikia
daryti dėl praeities, ar reikia daryti dėl ateities.
Kelionėje buvo pakankamai erdvės ir situacijų idėjai gryninti.
Tik įsivaizduok – nuvažiuoji kur nors į Moldovą ir sužinai
apie visus žmones, kurie šį vakarą žaidžia futbolą, geria vyną
ar groja vietinę muziką ir nori, kad tu prisijungtum:)
Jau nekalbant apie tai, kad ir niekur nevažiuodamas būsi daug
laimingesnis žinodamas apie visus tokius įvykius savo mieste.
Kalbėjau apie tai su daugeliu pakeleivių ir idėja juos džiugindavo.
Kai gyveni ant dviračio, kai nėra jokio galutinio tikslo ir
kiekviena diena yra dovana bei atradimas, vienintelis sustabdyti
galintis dalykas yra idėja, kuri įtrauktų dar stipriau.

Grįžus iš kelionės pirmasis darbas buvo suburti komandą.
Esminis skirtumas nuo „tai paprasta“ tas, kad neturėjome
jokio finansavimo. Kiekvienas sunkumas turi savo stipriąją pusę.
Šiuo atveju finansinis sunkumas padėjo į komandą susiburti tiems,
kas stipriai tiki idėja. Finansai gali pritraukti bet ką. Idėja – stipriausius.
Taip susibūrėme: Martynas Žakevičius, Jaroslav Šatkevič,
Rimvydas Naktinis, Adomas Paltanavičius ir Rimantas Šimanėlis.

Tada niekas tiksliai nežinojo, kas tas toostis bus.
Tiksliai nežinome dar ir dabar. Bet nuo pat pradžių toostis
buvo piešiamas ir kaip IT projektas, ir kaip socialinis reiškinys.
Tokia buvo pradžia. Laikui bėgant toosčio vizija darėsi vis
aiškesnė ir platesnė. Kukli idėja apie įvykių turgų peraugo į
vis stipresnį įrankį, sugebantį identifikuoti interesus ir pan.
Komanda keitėsi ir plėtėsi. Apie tai kitame straipsnyje.
